Kodėl šunys bijo griaustinio ir fejerverkų?
Šunys garsus girdi daug jautriau nei žmonės – jų klausa kelis kartus stipresnė. Todėl griaustinio dundesys ar fejerverkų sprogimai jiems atrodo neįprastai garsūs ir pavojingi. Staigūs, nenuspėjami triukšmai šuniui gali priminti grėsmę, nuo kurios gamtoje reikėtų bėgti. Nemažai šunų šią baimę paveldi genetiškai, nes jų nervų sistema jautriau reaguoja į dirgiklius. Kai kurie tyrimai rodo, kad tam tikros veislės linkusios labiau bijoti nei kitos. Be to, svarbi ir šuns patirtis – jeigu ankstyvoje jaunystėje jis buvo išsigandęs, ši baimė gali sustiprėti. Kai kurie šunys taip stipriai reaguoja į garsus, kad jiems išsivysto panikos priepuoliai. Taip pat triukšmą dažnai sustiprina šviesos blyksniai, kurie šunims atrodo nepažįstami. Reikėtų suprasti, kad šuns baimė nėra jo užsispyrimas, o biologinis atsakas į stresą. Įdomu tai, kad garsų baimė panaši į kitas fobijas, kurias žmonės jaučia kasdieniame gyvenime. Tai reiškia, jog gyvūno patiriamas nerimas yra visiškai realus. Verta prisiminti, kad yra šunų, kurie iš prigimties lojantys ar jautrūs garsams, todėl svarbu rinktis tinkamą veislę. Apie tai daugiau galite sužinoti mūsų straipsnyje apie mažiausiai lojantys šunys. Tokios žinios padeda geriau pasiruošti galimiems iššūkiams.
Kokie požymiai rodo, kad šuo bijo?
Atpažinti šuns baimę galima pagal jo kūno kalbą. Dažniausiai šuo pradeda drebėti, glaustis prie šeimininko ar slėptis už baldų. Kai kurie šunys nerimauja labiau – vaikšto ratu, žiovauja, laižosi ar net inkščia. Tai klasikiniai streso signalai, rodantys, kad šuniui nejauku. Kai kuriems pasireiškia rimtesni simptomai – jie gali vemti, viduriuoti ar net bandyti pabėgti. Pabėgimo bandymai itin pavojingi, nes šuo gali pasimesti arba susižaloti. Yra šunų, kurie pradeda loti arba rodyti agresiją, nes jaučiasi įsprausti į kampą. Labai svarbu atskirti šiuos ženklus nuo paprasto nepaklusnumo. Nerimo metu šuo nekontroliuoja savo reakcijų, todėl bausti jį būtų neteisinga. Pastebėjus požymius, reikėtų imtis priemonių iš karto, kad situacija nepablogėtų. Svarbiausia – neignoruoti šių signalų, nes baimė gali progresuoti. Kuo anksčiau šeimininkas supras, tuo lengviau bus padėti šuniui.
Kaip padėti šuniui nusiraminti namuose?
Pirmas žingsnis – sukurti saugią erdvę, kurioje šuo jaustųsi ramiau. Tai gali būti jo guolis, narvas ar net uždengta dėžė, suteikianti saugumo jausmą. Daugelis šunų jaučiasi labiau apsaugoti, jei gali pasislėpti nuo šviesų blyksnių ir garsų, todėl verta paruošti tylią, tamsesnę vietą. Labai padeda ir rami muzika arba specialūs garsai, kurie užgožia išorinius triukšmus – pavyzdžiui, gamtos garsai ar klasikinė muzika. Šeimininkas turėtų pats elgtis ramiai, nes šuo puikiai jaučia emocijas ir perima nerimą iš žmogaus. Kramtomi žaislai ar skanėstai gali nukreipti šuns dėmesį nuo griaustinio ir padėti jam susikaupti į malonesnę veiklą. Kai kurie augintiniai jaučiasi geriau apsivilkę specialų spaudimo drabužį („ThunderShirt“), kuris ramina nervų sistemą, nes spaudimas suteikia saugumo jausmą. Taip pat galima naudoti feromonų difuzorius, kurie imituoja raminančius signalus, natūraliai siunčiamus šuniukų motinų, ir suteikia papildomą ramybės pojūtį.
Nereikėtų palikti šuns vieno, jei jis išsigandęs – jūsų artumas yra didžiausia pagalba. Kartais užtenka paprasto prisėdimo šalia augintinio ir ramios laikysenos, kad jis nusiramintų. Kiekvienas šuo skirtingas, todėl verta išbandyti kelis metodus ir stebėti, kas labiausiai tinka būtent jūsų augintiniui. Kai kurie šunys nori būti glostomi, kitiems užtenka tik jausti šeimininko buvimą šalia. Svarbiausia – kantrybė, nuoseklumas ir supratimas, nes šuns baimė nėra jo kaprizas, o reali emocinė būsena. Reikėtų prisiminti, kad kai kurie augintiniai jautresni už kitus, todėl jiems reikia daugiau laiko priprasti prie garsų. Kartais naudinga šunį įtraukti į žaidimą, kuris nukreipia mintis ir padeda jam užmiršti nerimą. Kai kurie šeimininkai pastebi, kad reguliariai taikomos šios priemonės sumažina baimės intensyvumą ilgainiui. Jei šuo išmoksta, kad audros metu namuose visada gaus papildomą dėmesį, skanėstą ar galimybę žaisti, jo požiūris pamažu keičiasi. Tokie teigiami ryšiai padeda sumažinti streso lygį net ateityje. Dar viena priemonė – užtraukti užuolaidas arba uždaryti langines, kad šuo nematytų blyksnių, kurie dažnai dar labiau jį išgąsdina. Kai kurie šeimininkai naudoja aromaterapiją – levandų ar ramunėlių kvapas kartais padeda atsipalaiduoti tiek žmogui, tiek augintiniui. Taip pat verta užtikrinti, kad šuo būtų pavalgęs ir pakankamai pasivaikščiojęs prieš prasidedant audrai – tada jis bus fiziškai ramesnis. Ilgalaikėje perspektyvoje svarbu, kad šuns gyvenimas būtų kupinas stabilumo – reguliarus grafikas, pasivaikščiojimai ir žaidimai sumažina bendrą nerimo lygį. Jei šuo nuolat jaučia dėmesį ir rūpestį, stresinės situacijos jam tampa lengviau pakeliamos. Kai kurie šeimininkai pastebi, kad pasitelkus šias priemones, jų šuo netgi pradeda mažiau reaguoti į griaustinį. Tačiau reikia suprasti, kad visiškai „išgydyti“ baimės dažnai nepavyksta – tik sumažinti jos intensyvumą. Tai normalu, nes kiekvienas šuo turi savo jautrumo ribas. Visgi, tinkamai pasirūpinus, galima padaryti taip, kad audros ar fejerverkai nebekeltų tokio didelio diskomforto
Kokie metodai netinka?
Labai svarbu suprasti, ko nereikėtų daryti. Kai kurie šeimininkai bando šunį „užgrūdinti“, sąmoningai leisdami garsus ar priversdami būti lauke. Toks metodas dažnai tik dar labiau traumuoja gyvūną. Negalima bausti šuns už tai, kad jis dreba ar loja – tai ne neklusnumas, o nerimo išraiška. Kai kurie žmonės bando ignoruoti šuns baimę, bet taip jis jaučiasi paliktas vienas. Per didelis raminamųjų ar alkoholio naudojimas be veterinaro priežiūros yra pavojingas ir gali sukelti rimtų pasekmių. Nerekomenduojama priversti šuns būti arti triukšmo šaltinio, nes tai kelia stresą. Kai kurie naudoja fizinę jėgą, kad sustabdytų šuns nerimo elgesį, bet tai tik didina baimę. Taip pat nereikia tikėtis, kad šuo pats išaugs iš šios problemos – dažniausiai ji tik gilėja. Neleiskite šuniui pabėgti į lauką be priežiūros – tai viena didžiausių rizikų. Reikia vengti ir situacijų, kai šuo paliekamas vienas, kol vyksta fejerverkai. Tokios aplinkybės gali palikti ilgalaikes traumas.
Ar galima šunį išmokyti nebijoti?
Desensibilizacija yra vienas veiksmingiausių metodų. Ji paremta tuo, kad šuo pamažu pripratinamas prie garsų. Iš pradžių grojami labai tylūs įrašai, o šuo apdovanojamas už ramų elgesį. Vėliau garsas palaipsniui didinamas, bet niekada neperžengiant šuns ribos. Tai reikalauja daug laiko, bet ilgainiui šuo pradeda mažiau reaguoti. Kai kurie šeimininkai naudoja šį metodą kartu su feromonais ar papildais. Labai svarbu šuns neperkrauti – prievarta tik sustiprins baimę. Geriausia treniruotis reguliariai, bet trumpais etapais. Kartais prireikia mėnesių, kol pasiekiama pažanga, tačiau rezultatai verti pastangų. Šunys, kurie patiria mažiau streso, gyvena laimingesnį gyvenimą. Tokios treniruotės taip pat stiprina ryšį tarp šeimininko ir augintinio. Tai yra ilgalaikis, bet labai efektyvus sprendimas. Jei šeimininkas abejoja, verta pasikonsultuoti su elgesio specialistu.
Kada kreiptis į veterinarą ar specialistą?
Ne visi atvejai išsprendžiami vien treniruotėmis. Jei šuo patiria itin stiprų stresą, būtina kreiptis į veterinarą. Jis gali skirti papildus ar vaistus, kurie sumažina panikos priepuolius. Kai kuriais atvejais rekomenduojami ir elgesio specialistai, galintys parengti individualų planą. Svarbu įsiklausyti į profesionalų rekomendacijas, nes kiekvienas šuo yra unikalus. Jei šuo bando žaloti save ar pabėgti, situacija tampa pavojinga. Tokiais atvejais delsimas gali tik pabloginti problemą. Veterinaro paskirti preparatai neturi būti naudojami savavališkai – visada reikia priežiūros. Profesionalai taip pat padeda šeimininkui suprasti, kaip tinkamai reaguoti. Kartais reikalinga kelių metodų kombinacija. Pagalba iš specialistų padeda užtikrinti, kad šuo jaustųsi saugus net ir stresinėse situacijose. Tai gali būti ilgalaikis procesas, bet jo nauda didžiulė.
Ilgalaikė prevencija ir gyvenimo kokybė
Šuns baimės galima išvengti arba ją sumažinti pasirūpinus tinkama prevencija. Pavyzdžiui, ankstyva socializacija padeda šuniui geriau priprasti prie įvairių garsų. Jei šuo nuo mažens girdės skirtingus triukšmus, jis taps atsparesnis. Labai svarbu, kad šeimininkas pats išliktų ramus ir parodytų pavyzdį. Kai kurie šunys, gyvenantys butuose mieste, pripranta prie triukšmo labiau nei kaime gyvenantys. Tačiau tai nereiškia, kad jų baimė negali išryškėti. Tinkama mityba ir fizinis aktyvumas padeda stiprinti nervų sistemą. Gerai pailsėjęs ir fiziškai aktyvus šuo yra atsparesnis stresui. Taip pat verta pasirūpinti šuns guolio vieta – ji turi būti saugi, toliau nuo langų. Šuns kasdienė rutina turi būti stabili, nes tai suteikia jam saugumo. Kartais padeda net paprasta kompanija – jei šuo nebūna vienas, jis jaučiasi ramiau. Prevencija – tai investicija į šuns gyvenimo kokybę.
Apibendrinimas
Šunų baimė griaustinio ir fejerverkų – dažna, bet įveikiama problema. Ji kyla dėl jų jautrios klausos, instinktų ir patirties. Atpažinti baimės požymius labai svarbu, nes jie parodo, kada reikia padėti augintiniui. Namuose galima imtis paprastų priemonių – saugios vietos, muzikos, žaislų. Verta žinoti ir kokių klaidų vengti, kad problema nepablogėtų. Jei situacija rimta, visada padės veterinarai ar elgesio specialistai. Ilgalaikė prevencija taip pat labai svarbi – ji stiprina šuns atsparumą stresui. Nors griaustinis ir fejerverkai kartais atrodo neišvengiami, galima padėti šuniui išmokti su tuo susidoroti. Svarbiausia – kantrybė, meilė ir nuoseklumas. Kiekvienas šeimininkas gali užtikrinti, kad net ir garsiausios audros metu augintinis jaustųsi saugiai ir ramiai.
