Pomeranijos špicas – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Pomeranijos špicas (Pomeranian) yra sena špicų tipo veislė, kilusi iš dabartinės Vokietijos ir Lenkijos teritorijoje esančio Pomeranijos regiono. Jo istorija siekia laikus, kai špicai buvo naudojami kaip darbiniai ir sarginiai šunys šaltame Šiaurės Europos klimate. Iš pradžių šie šunys buvo gerokai didesni nei dabartiniai pomeranijos špicai ir atliko ūkių bei sodybų sargų vaidmenį. Laikui bėgant žmonės pradėjo kryptingai veisti mažesnius individus, siekdami išgauti kompaktišką, bet budrų šunį gyvenimui arčiau žmogaus. Veislė pradėta formuoti kryžminant vietinius didesnius vokiečių špicus su mažesnėmis špicų atmainomis. Manoma, kad veisimo procese buvo naudojami ir kiti Europos špicų tipo šunys, tokie kaip keeshondai bei mažesni skandinavų špicai. Tokiu būdu buvo siekiama sumažinti dydį, bet išlaikyti tankų kailį ir budrų charakterį. Pagrindinis selekcijos tikslas buvo sukurti šunį, kuris būtų ne tik dekoratyvus, bet ir išlaikytų sarginį instinktą. Šie šunys turėjo būti pakankamai maži gyvenimui namuose, bet kartu drąsūs ir dėmesingi aplinkai. XIX amžiuje Pomeranijos špicas išpopuliarėjo Didžiojoje Britanijoje, kur jo išvaizda buvo dar labiau keičiamas kryptingai mažinant dydį. Didelę įtaką veislės raidai padarė karalienė Viktorija, kuri augino šiuos šunis ir skatino jų veisimą kaip dekoratyvinių augintinių. Jos laikais buvo pradėta atrinkti ypač maži ir pūkuoti individai. Taip pamažu susiformavo dabartinis pomeranijos špico tipas, gerokai mažesnis už savo protėvius. Veisiant buvo vertinamas tankus, nuo šalčio saugantis kailis ir išraiškinga uodega, užriesta ant nugaros. Charakterio atžvilgiu buvo atrenkami gyvi, smalsūs ir prie žmogaus prisirišantys šunys. Nors veislė tapo dekoratyvine, ji išlaikė dalį savo sarginės prigimties. Pomeranijos špicas ir toliau buvo veisiamas kaip budrus namų palydovas, galintis perspėti apie neįprastus garsus. Jo paskirtis galutinai pasikeitė iš darbinio šuns į kompanioną. Šuo turėjo būti ne tik gražus, bet ir socialus bei lengvai prisitaikantis prie žmonių gyvenimo ritmo. Dėl šios priežasties selekcijoje buvo svarbus ir gebėjimas greitai mokytis. Veislė tapo populiari aristokratų sluoksniuose ir vėliau išplito visoje Europoje. XX amžiuje Pomeranijos špicas jau buvo laikomas tipiniu dekoratyviniu šunimi. Tačiau jo kilmė aiškiai siejasi su didesniais, darbiniais špicais. Istorinis veisimo būdas parodo, kad ši veislė buvo sukurta kryptingai mažinant vokiečių špicų ir kitų špicų tipo šunų dydį. Taip buvo išvesta maža, bet charakteriu stipri veislė. Pomeranijos špico kilmė atspindi perėjimą nuo darbinio šuns prie artimo žmogaus kompaniono. Tai veislė, kurios dabartinė išvaizda yra ilgo ir tikslingo veisimo rezultatas.
Pomeranijos špicas: veislės charakteristika
Dydis: mažas.
Temperamentas: energingas, draugiškas, drąsus, žaismingas, savarankiškas.
Santykiai su šeima: labai prisirišęs prie šeimininko, nuolat siekia dėmesio.
Santykiai su vaikais: tinka vyresniems vaikams, bet gali būti trapus mažiems.
Santykiai su kitais gyvūnais: paprastai draugiškas, bet gali būti dominuojantis.
Gyvenimo sąlygos: puikiai prisitaiko gyvenant bute, bet mėgsta aktyvią veiklą.
Sveikata ir priežiūra
Pomeranijos špicai yra gana sveika ir ilgaamžė veislė, tačiau kaip ir kiti maži šunys, gali turėti savitų problemų.
Vidutinė gyvenimo trukmė: 12–16 metų.
Dažniausios sveikatos problemos: dantų problemos, kelio girnelės išnirimas, trachėjos kolapsas, odos alergijos, hipoglikemija mažiems šuniukams.
Priežiūra: tankus kailis reikalauja reguliaraus šukavimo (3–4 kartus per savaitę), ypač šėrimosi laikotarpiu.
Seilėjimasis: minimalus.
Hipoalerginis: ne.
Maisto poreikiai: subalansuota, mažų porcijų mityba, kad būtų išvengta antsvorio.
Dresūra ir aktyvumas
Pomeranijos špicai yra protingi, tačiau gali būti užsispyrę, todėl reikia kantrios dresūros.
Dresūros sudėtingumas: vidutinis – greitai mokosi, bet reikia pozityvios motyvacijos.
Fizinis aktyvumas: vidutinis – mėgsta pasivaikščiojimus, bet nereikalauja labai didelio krūvio.
Protinė stimuliacija: aukšta – mėgsta triukus, žaidimus ir užduotis.
Lojimas: aukštas – dažnai loja dėl įvairių dirgiklių, todėl reikia ankstyvos dresūros.
Kam tinka Pomeranijos špicas?
Pomeranijos špicas labiausiai tinka žmonėms, kurie ieško mažo, žaismingo ir prie žmogaus labai prisirišančio šuns. Jis puikiai prisitaiko prie gyvenimo mieste ir gali gyventi bute, jei kasdien gauna pakankamai dėmesio ir veiklos. Ši veislė patiks tiems, kurie mėgsta bendrauti su augintiniu, mokyti jį naujų komandų ir skirti laiko dresūrai. Tačiau pomeranijos špicas nėra geras pasirinkimas šeimoms su labai mažais vaikais ar žmonėms, ieškantiems ramaus ir mažai judančio šuns. Jis labiausiai tinka tiems, kurie nori meilės, energijos ir nuolatinio bendravimo reikalaujančio keturkojo draugo.
Išvada
Pomeranijos špicas yra mažas šuo su didele asmenybe, kuris greitai užkariauja namus savo gyvumu ir žavesiu. Jis ne tik puošia kasdienybę savo išvaizda, bet ir aktyviai joje dalyvauja, visur sekdamas paskui šeimininką. Šios veislės atstovai mėgsta jaustis svarbūs ir būti pastebėti, todėl dažnai tampa tikrais namų „centro personažais“. Nors jų dydis kompaktiškas, charakteris drąsus ir kartais net šiek tiek užsispyręs, todėl ryšys su žmogumi kuriamas per kantrybę ir nuoseklų bendravimą. Pūkuotas kailis reikalauja priežiūros, bet kartu suteikia šuniui išskirtinį, atpažįstamą įvaizdį. Pomeranijos špicas geriausiai jaučiasi ten, kur yra šiluma, judesys ir nuolatinis kontaktas su žmonėmis. Tai veislė, kuri namams suteikia daugiau gyvybės, nuotaikos ir kasdienės šypsenos.