Vokiečių aviganis – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Vokiečių aviganis (German shepherd dog) istorija prasideda XIX amžiaus pabaigoje Vokietijoje, kai šalyje vyko spartūs pramonės ir žemės ūkio pokyčiai. Tuo metu skirtinguose regionuose egzistavo įvairūs vietiniai ganymo šunų tipai, tačiau jie neturėjo vieningo standarto ir labai skyrėsi išvaizda bei savybėmis. Vokiečių karininkas ir kinologas Max von Stephanitz iškėlė aiškų tikslą sukurti idealų darbinį šunį, kuris būtų universalus, ištvermingas ir intelektualus. Jam svarbiausia buvo ne išorė, o funkcionalumas, todėl pagrindiniu kriterijumi tapo darbingumas ir stabilus charakteris. 1899 metais jis įsigijo šunį vardu Horand von Grafrath, kuris laikomas pirmuoju oficialiai registruotu vokiečių aviganiu ir veislės pradžios tašku. Horand kilo iš Tiuringijos ir Viurtembergo regionų ganymo šunų linijų, kurios garsėjo ištverme ir paklusnumu. Kuriant veislę buvo kryptingai kryžminami skirtingų regionų vokiečių ganymo šunys, ypač Tiuringijos, Saksonijos ir Viurtembergo tipai. Šie šunys buvo atrenkami pagal gebėjimą ganyti avis, dirbti savarankiškai ir paklusti šeimininko komandai net sudėtingomis sąlygomis. Selekcinis darbas vyko griežtai, paliekant veisimui tik fiziškai stiprius, psichiškai stabilius ir greitai besimokančius individus. 1899 metais buvo įkurtas klubas Verein für Deutsche Schäferhunde, kuris nustatė aiškius veislės veisimo principus ir standartą. Šis klubas siekė išsaugoti darbinį tipą ir užtikrinti, kad išvaizda niekada neužgožtų funkcijos. Iš pradžių vokiečių aviganiai buvo veisiami kaip ganymo šunys, padedantys ūkininkams kontroliuoti gyvulių bandas. Tačiau greitai paaiškėjo, kad jų intelektas ir paklusnumas leidžia atlikti ir kitas užduotis. XX amžiaus pradžioje veislė pradėta naudoti policijoje ir kariuomenėje kaip tarnybinis šuo. Selekcija buvo orientuota į stiprią nervų sistemą, drąsą ir gebėjimą priimti savarankiškus sprendimus. Kryžminimai vyko tik tarp kruopščiai atrinktų vokiečių ganymo šunų linijų, nes nebuvo siekiama įtraukti kitų šalių veislių kraujo. Tokiu būdu buvo išsaugotas vientisas tipas ir aiški paskirtis. Veislė buvo kuriama Vokietijoje nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios kaip universalus darbinis partneris žmogui. Tikslas buvo išvesti šunį, kuris galėtų dirbti ilgai, patikimai ir įvairiose srityse, nuo ganymo iki apsaugos. Griežta atranka ir kryptingas veisimas lėmė stabilų temperamentą bei išskirtinį intelektą. Taip susiformavo viena universaliausių ir sėkmingiausių darbinio tipo veislių pasaulyje. Vokiečių aviganis buvo išvestas Vokietijoje, kryptingai kryžminant Tiuringijos, Saksonijos ir Viurtembergo ganymo šunis, siekiant sukurti ištvermingą, paklusnų ir patikimą darbinį šunį, galintį tapti tikru žmogaus partneriu.
Vokiečių aviganis: veislės charakteristika
Dydis: didelis.
Temperamentas: protingas, drąsus, ištikimas, paklusnus, budrus.
Santykiai su šeima: labai prisirišęs, ištikimas ir saugantis šeimos narys.
Santykiai su vaikais: puikiai sutaria su vaikais, ypač jei auga kartu.
Santykiai su kitais gyvūnais: toleruoja kitus gyvūnus, jei tinkamai socializuotas, bet gali būti dominuojantis.
Gyvenimo sąlygos: geriausiai jaučiasi name su kiemu, bet gali gyventi bute, jei gauna pakankamai aktyvumo.
Sveikata ir priežiūra
Vidutinė gyvenimo trukmė: 9–12 metų.
Dažniausios sveikatos problemos: klubo ir alkūnės displazija, degeneracinė mielopatija, alergijos.
Priežiūra: dvigubas kailis reikalauja šukavimo 2–3 kartus per savaitę.
Seilėjimasis: minimalus.
Hipoalerginis: ne.
Maisto poreikiai: reikalinga aukštos kokybės mityba, ypač augimo laikotarpiu.
Dresūra ir aktyvumas
Dresūros sudėtingumas: labai lengvas – vokiečių aviganis greitai mokosi ir mėgsta dirbti.
Fizinis aktyvumas: labai aukštas – būtini ilgi pasivaikščiojimai, žaidimai ir treniruotės.
Protinė stimuliacija: labai svarbi – jam būtini uždaviniai ir nauji iššūkiai.
Lojimas: vidutinis – loja tik prireikus ar pastebėjęs pavojų.
Kam tinka vokiečių aviganis?
Vokiečių aviganis geriausiai tinka aktyvioms šeimoms ar pavieniams žmonėms, kurie gali skirti pakankamai laiko kasdienei veiklai, pasivaikščiojimams ir dresūrai. Tai puikus pasirinkimas sportiškiems, lauke laiką mėgstantiems leisti žmonėms, nes šiai veislei būtinas tiek fizinis, tiek protinis krūvis. Dėl savo ištikimybės ir apsauginio instinkto jis puikiai tinka šeimoms su vaikais ar tiems, kurie ieško patikimo sargo ir tikro partnerio veikloje. Vokiečių aviganis taip pat dažnai pasiteisina profesionalioje tarnyboje, todėl patiks žmonėms, vertinantiems discipliną ir bendradarbiavimą su šunimi. Vis dėlto ši veislė nėra tinkama pradedantiesiems ar ramaus gyvenimo būdo ieškantiems žmonėms, ypač jei gyvenama mažame bute ir nėra galimybės užtikrinti ilgų, reguliarių pasivaikščiojimų.
Išvada
Vokiečių aviganis yra reta pusiausvyra tarp proto, jėgos ir atsidavimo, todėl jis geba tapti ir švelniu šeimos nariu, ir nepriekaištingu darbo partneriu. Tai šuo, kuris nenori būti tik stebėtoju – jis siekia dalyvauti, mokytis, spręsti užduotis ir jaustis reikalingas. Jo ištikimybė nėra paviršutiniška, nes užmezgęs ryšį su šeimininku jis tampa nepaprastai atsidavęs ir pasirengęs ginti bei saugoti. Šiai veislei būtinas kryptingas auklėjimas ir kasdienė veikla, tačiau atsilyginimas – paklusnus, protingas ir situaciją puikiai jaučiantis šuo – tikrai vertas pastangų. Tinkamai prižiūrimas ir fiziškai aktyvus vokiečių aviganis išlaiko stabilų charakterį bei gyvenimo džiaugsmą net brandžiame amžiuje. Tai legenda, pelniusi savo vardą ne dėl išvaizdos, o dėl gebėjimo tapti tikru žmogaus partneriu tiek kasdienybėje, tiek sudėtingiausiose gyvenimo situacijose.