Valų korgis kardiganas – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Valų korgis kardiganas (Cardigan Welsh corgi) susiformavo Velse, Kardigano grafystėje, kur dar nuo ankstyvųjų viduramžių vyravo smulkūs ūkiai ir galvijų auginimas. Manoma, kad pirmieji šios veislės protėviai į Britų salas atkeliavo su keltų gentimis maždaug prieš tūkstantį metų ar net anksčiau. Šie šunys buvo atsivežti ne pramogai, o darbui, todėl nuo pat pradžių buvo vertinami pagal gebėjimą padėti ūkyje. Kardigano formavimasis vyko ilgame istoriniame laikotarpyje, kai šunys buvo atrenkami pagal realius darbo rezultatus, o ne išvaizdą. Pagrindinis tikslas buvo išvesti žemo ūgio, bet tvirtą ir vikrų šunį, galintį ganyti galvijus kalvotose bei akmenuotose vietovėse. Žemas kūnas leido jam išvengti spirių kanopų, nes jis greitai pasitraukdavo arti žemės. Veislė buvo kuriama taip, kad šuo gebėtų kandžioti galvijams į kulnis ir tuo pačiu akimirksniu atsitraukti. Istoriniai šaltiniai rodo, kad kardigano formavimuisi įtakos turėjo senieji britų ganymo šunys bei takso tipo šunys, kurių kraujas galėjo prisidėti prie ilgesnio kūno ir trumpesnių kojų bruožų. Taip pat manoma, kad vietiniai valų ūkininkai galėjo kryžminti šiuos šunis su šiaurės Europos špicų tipo šunimis, siekdami sustiprinti budrumą ir atsparumą klimatui. Veisimas vyko praktiškai, atrenkant tik tuos individus, kurie gebėjo dirbti savarankiškai ir paklusti komandoms be nuolatinės priežiūros. Per daug bailūs ar pernelyg agresyvūs šunys nebuvo paliekami veisimui, nes jie netiko darbui su galvijais. Kardiganas turėjo būti pakankamai drąsus, kad valdytų didesnius gyvulius, bet kartu išliktų stabilaus temperamento. Be ganymo funkcijos, jis atliko ir sodybos sargo vaidmenį, perspėdamas apie svetimus žmones ar gyvūnus. Veislė formavosi Vakarų Velso kaimo bendruomenėse, kur šuo gyveno labai arti žmogaus ir tapo kasdieniu palydovu. Ilga uodega padėjo išlaikyti pusiausvyrą nelygiame reljefe, o tvirta kaulų struktūra leido dirbti ilgą laiką be nuovargio. Selekcija buvo orientuota į ištvermę, greitą reakciją ir gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus. XIX amžiuje, prasidėjus kryptingesniam veislių apibrėžimui, kardiganas pradėtas atskirti nuo kitų valų korgių tipų. Tuo metu buvo siekiama išsaugoti ilgesnį kūną, didesnes ausis ir universalias darbines savybes. Nors laikui bėgant ganymo poreikis sumažėjo, veislė išlaikė savo pradinį charakterį ir darbo instinktą. Taigi valų korgis kardiganas buvo išvestas Velse per ilgą laikotarpį, kryptingai atrenkant ir kryžminant vietinius britų ganymo šunis su takso tipo ir špicų bruožų turinčiais šunimis, siekiant sukurti žemą, ištvermingą ir savarankišką galvijų ganytoją bei budrų ūkio sargą.
Valų korgis kardiganas: veislės charakteristika
Dydis: mažas
Temperamentas: draugiškas, ištikimas, atsargus, protingas, aktyvus.
Santykiai su šeima: labai prisirišęs prie šeimos, ypač prie vieno šeimininko. Mėgsta dėmesį, būna švelnus ir lojalus.
Santykiai su vaikais: puikiai sutaria – švelnus, žaismingas, bet reikia išmokyti vaikus pagarbos, nes kardiganas nemėgsta grubaus elgesio.
Santykiai su kitais gyvūnais: draugiškas, jei socializuotas nuo mažens. Turi ganymo instinktą – gali bandyti „ganyti“ kitus gyvūnus ar net vaikus.
Gyvenimo sąlygos: tinka tiek butui, tiek namui – svarbiausia užtikrinti kasdienį aktyvumą ir bendravimą su šeima.
Sveikata ir priežiūra
Vidutinė gyvenimo trukmė: 12–15 metų
Dažniausios sveikatos problemos: tarpstuburinių diskų ligos (dėl ilgo kūno), klubo sąnario displazija, akių ligos.
Priežiūra: vidutinio ilgio dvigubas kailis – reikia šukuoti 1–2 kartus per savaitę, intensyviau šėrimosi metu.
Seilėjimasis: minimalus
Hipoalerginis: ne
Maisto poreikiai: linkę priaugti svorio – būtina subalansuota mityba ir kontrolė, kad išvengtumėte nutukimo.
Dresūra ir aktyvumas
Dresūros sudėtingumas: vidutinis – mėgsta mokytis, gerai reaguoja į pozityvų pastiprinimą.
Fizinis aktyvumas: vidutinis – reikia kasdienių pasivaikščiojimų, žaidimų, šiek tiek bėgiojimo ar treniruočių.
Protinė stimuliacija: aukšta – mėgsta užduotis, žaislus, triukus ar net šunų sportą, tokį kaip „rally obedience“ ar „agility“.
Lojimas: aukštas – tai budrus šuo, dažnai reaguojantis į garsus ar kitus dirgiklius.
Kam tinka valų korgis kardiganas?
Valų korgis kardiganas puikiai tinka žmonėms, kurie ieško nedidelio, bet fiziškai tvirto ir labai sumanaus šuns, galinčio tapti tikru šeimos partneriu kasdienybėje. Jis gerai jaučiasi aktyviose šeimose su vaikais, jei užtikrinamas pagarbus bendravimas ir nuoseklus auklėjimas, nes ši veislė jautriai reaguoja į neteisingą elgesį. Kardiganas gali gyventi tiek mieste, tiek užmiestyje, tačiau jam būtini kasdieniai pasivaikščiojimai ir protinė veikla, kad neišsivystytų nuobodulys ar perteklinė energija. Dėl ilgesnio kūno ir trumpos kojų sandaros jam nerekomenduojami dažni laiptai ar šuoliai nuo aukštų paviršių, todėl svarbu pasirūpinti saugia aplinka. Tai šuo žmonėms, kurie vertina lojalumą, budrumą ir artimą ryšį su augintiniu, bet yra pasirengę skirti laiko bendravimui, dresūrai ir kasdienei veiklai.
Išvada
Valų korgis kardiganas – tai sena ganymo veislė, kuri šiandien puikiai suderina instinktus ir šeimos šuns vaidmenį. Nors jo ūgis nedidelis, charakteris tvirtas, o pasitikėjimas savimi dažnai nustebina net patyrusius augintojus. Šis šuo greitai prisiriša prie savo žmonių ir mėgsta dalyvauti kasdienėje veikloje, nes jam svarbu jaustis komandos dalimi. Kardiganas pasižymi aštriu protu, todėl dresūra gali tapti maloniu bendradarbiavimo procesu, o protiniai žaidimai padeda išlaikyti jo emocinę pusiausvyrą. Budrumas ir natūralus atsargumas daro jį patikimu namų sergėtoju, tačiau be nuoseklaus auklėjimo jo balsingumas gali tapti iššūkiu. Tinkamai auginamas ir suprantamas kardiganas tampa ne tik ištikimu draugu, bet ir džiaugsminga, gyva šeimos dalimi, kuri kasdien primena, kad mažas šuo gali turėti labai didelę asmenybę.