Veimaraneris – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Veimaraneris (Weimaraner) susiformavo XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, konkrečiai Veimaro kunigaikštystėje, kur aristokratija siekė išvesti išskirtinį ir universalų medžioklės šunį. Tuo laikotarpiu medžioklė buvo svarbi tiek kaip pragyvenimo šaltinis, tiek kaip kilmingųjų statuso simbolis, todėl šuns kokybei buvo keliami itin aukšti reikalavimai. Pagrindinis tikslas buvo sukurti ištvermingą, drąsų ir patikimą šunį, galintį medžioti stambius žvėris, tokius kaip elniai, šernai ir net vilkai. Veisimo darbai vyko kryptingai ir kontroliuojamai, atrenkant tik geriausius darbinio tipo individus. Istoriniai šaltiniai rodo, kad veimaranerio formavime dalyvavo vokiečių trumpaplaukiai paukštšuniai, įvairūs vietiniai skalikai ir, manoma, kraujasekiai, kurie suteikė stiprią uoslę bei gebėjimą sekti pėdsaką. Taip pat minima galima sąsaja su senaisiais prancūzų ir vokiečių pointerių tipo šunimis, siekiant išgauti elegantišką, bet atletišką kūno sudėjimą. Kryžminimai buvo atliekami siekiant suderinti jėgą, greitį ir ištvermę viename šunyje, o ne išgauti dekoratyvų tipą. Atrankoje svarbiausi kriterijai buvo uoslės tikslumas, gebėjimas dirbti arti žmogaus ir psichologinis stabilumas. Šuo turėjo gebėti sekti kraujo pėdsakus sudėtingomis sąlygomis ir išlaikyti koncentraciją ilgų medžioklių metu. Keičiantis medžioklės pobūdžiui XIX amžiaus viduryje, veimaraneriai buvo pritaikyti ir paukščių medžioklei atvirose vietovėse. Dėl to buvo atrenkami individai, gebantys dirbti laukuose, miškuose ir vandenyje. Veimaranerio kūno sandara buvo kryptingai formuojama taip, kad jis galėtų judėti tyliai, greitai ir ilgai nepavargdamas. Trumpas, glotnus kailis buvo praktiškas pasirinkimas, leidęs lengvai judėti tankioje augmenijoje. Pilkšva spalva padėjo šuniui susilieti su aplinka ir būti mažiau pastebimam medžioklėje. Veislės veisimas ilgą laiką buvo griežtai ribojamas, o šunys buvo perduodami tik patikimiems medžiotojams. Buvo įkurtos specialios draugijos, kurios kontroliavo veisimą ir neleido atsitiktiniams kryžminimams. Iš veisimo buvo šalinami šunys, neatitinkantys darbinių reikalavimų ar pasižymintys nestabiliu charakteriu. Taip palaipsniui susiformavo stabilus, prognozuojamas ir žmogui artimas temperamentas. Veimaraneris buvo kuriamas kaip ilgalaikis medžiotojo partneris, o ne vienos dienos pagalbininkas. Tik XX amžiuje veislė pradėjo plisti už Vokietijos ribų ir tapo žinoma kaip universali medžioklinė bei sportinė veislė. Taigi veimaraneris buvo išvestas XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, kryptingai kryžminant vietinius vokiečių paukštšunius, skalikus ir kraujasekius, siekiant sukurti elegantišką, ištvermingą ir universalią darbinę veislę, galinčią medžioti stambius žvėris bei patikimai dirbti glaudžiai bendradarbiaujant su žmogumi.
Veimaraneris: veislės charakteristika
Dydis: didelis
Temperamentas: protingas, aktyvus, jautrus, ištikimas, savarankiškas.
Santykiai su šeima: labai prieraišus – dažnai vadinamas „šešėliu“, nes seka paskui savo šeimininką visur. Reikalauja daug dėmesio ir bendravimo.
Santykiai su vaikais: puikiai sutaria su vaikais – žaismingas ir švelnus, tačiau dėl dydžio ir energijos su mažais vaikais reikalinga priežiūra.
Santykiai su kitais gyvūnais: su kitais šunimis dažniausiai sutaria, bet turi stiprų medžioklinį instinktą, todėl gali persekioti kates ir smulkius gyvūnus.
Gyvenimo sąlygos: netinka gyvenimui bute be aktyvaus gyvenimo būdo. Idealiausia – namas su kiemu ir daug galimybių judėti.
Sveikata ir priežiūra
Vidutinė gyvenimo trukmė: 10–13 metų
Dažniausios sveikatos problemos: klubo sąnario displazija, skrandžio sukimasis, hipotirozė, ausų infekcijos.
Priežiūra: trumpas, glotnus kailis – labai lengva priežiūra, pakanka kartą per savaitę perbraukti šepečiu.
Seilėjimasis: minimalus
Hipoalerginis: ne
Maisto poreikiai: reikalingas kokybiškas maistas. Linkę į nutukimą, jei gauna per mažai judėjimo, todėl svarbu kontroliuoti porcijas.
Dresūra ir aktyvumas
Dresūros sudėtingumas: aukštas – greitai mokosi, bet gali bandyti „vadovauti“, jei nejaučia aiškaus šeimininko.
Fizinis aktyvumas: labai aukštas – reikia kasdienių ilgų pasivaikščiojimų, bėgimo, žaidimų ar net šunų sporto (agility, obedience, canicross).
Protinė stimuliacija: labai aukšta – greitai nuobodžiauja, todėl būtinos užduotys, mokymai, žaidimai.
Lojimas: vidutinis – loja, jei pastebi neįprastus garsus ar jaučiasi vienišas.
Kam tinka veimaraneris?
Veimaraneris labiausiai tinka žmonėms, kuriems aktyvus gyvenimo būdas yra kasdienybė, o ne išimtis, nes šis šuo reikalauja nuolatinio judėjimo ir įsitraukimo. Jis puikiai dera prie bėgiojančių, žygiuojančių ar medžiojančių žmonių, kurie gali pasiūlyti ne tik fizinį krūvį, bet ir aiškias užduotis. Dėl stipraus prisirišimo veimaraneris geriausiai jaučiasi šeimose, kuriose šuo nėra paliekamas ilgam vienas ir gali būti tikru kasdieniu palydovu. Tai tinkamas pasirinkimas patyrusiems augintojams, gebantiems užtikrinti nuoseklią dresūrą ir emocinį ryšį, tačiau netinkamas ieškantiems ramaus, mažai dėmesio reikalaujančio augintinio. Veimaraneris atsiskleidžia tik tada, kai gauna pakankamai veiklos, artumo ir aiškią vietą šeimos gyvenime.
Išvada
Veimaraneris – tai ne tik elegantiškas sidabrinio kailio šuo, bet ir nepaprastai jautrus, su žmogumi glaudžiai susietas partneris. Jo energija ir ištvermė slepia stiprų poreikį būti reikalingam ir dalyvauti kasdienėje veikloje. Tai šuo, kuris ne tiesiog gyvena namuose, o tampa aktyvia šeimos ritmo dalimi. Gavęs aiškias ribas ir pakankamai užimtumo, veimaraneris atsiskleidžia kaip paklusnus, stabilus ir be galo ištikimas draugas. Jis netoleruoja abejingumo, tačiau atsilygina giliu emociniu ryšiu ir atsidavimu. Tinkamam žmogui veimaraneris tampa ne tik augintiniu, o tikru gyvenimo bendražygiu, lydinčiu tiek kasdienybėje, tiek nuotykiuose.