Samojedas – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Samojedas (samoyed) buvo išvestas prieš kelis tūkstančius metų šiaurinėse Sibiro tundros teritorijose, kur gyveno samojedų gentys. Šios gentys klajojo po atšiaurias Eurazijos šiaurės zonas, kur žiemos trukdavo beveik visus metus. Veislė atsirado kaip tiesioginis atsakas į poreikį turėti šunį, galintį padėti žmonėms išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Samojedai buvo veisiami tam, kad galėtų tempti roges ilgais atstumais per sniegą ir ledą. Jie taip pat buvo naudojami elnių bandoms ganyti, kurios sudarė pagrindą genčių pragyvenimui. Veisimas vyko natūralios atrankos būdu, remiantis praktinėmis darbo savybėmis. Gentys atrinkdavo tik tuos šunis, kurie atlaikydavo didžiausią šaltį ir galėdavo dirbti beveik be poilsio. Istoriniai šaltiniai rodo, kad samojedai kilo iš vietinių špicų tipo šunų, nebuvo kryžminami su europietiškomis veislėmis. Tokiu būdu buvo išsaugotas jų natūralus atsparumas šalčiui ir prisitaikymas prie tundros gyvenimo. Pagrindinis veisimo tikslas buvo sukurti šunį, kuris galėtų dirbti komandoje ir išlaikyti pastovų tempą ilgos kelionės metu. Šunys turėjo būti pakankamai stiprūs tempti krovinius, bet kartu ir lengvi, kad neklimptų sniege. Samojedai taip pat buvo naudojami medžioklėje, padėdami sekti gyvūnų pėdsakus plikose tundros erdvėse. Kadangi kvapai tokioje aplinkoje greitai išsisklaidydavo, buvo atrenkami šunys su jautria uosle. Labai svarbus tapo ir charakteris, nes šuo turėjo dirbti šalia žmonių be agresijos. Dėl itin žemų temperatūrų samojedai dažnai miegodavo kartu su šeimininkais palapinėse ar būstuose. Todėl buvo veisiami tik tie šunys, kurie toleravo artimą kontaktą su žmogumi. Tokia selekcija suformavo stiprų samojedų prisirišimą prie žmonių. Gentys vertino šiuos šunis kaip gyvybiškai svarbius pagalbininkus. Be jų būtų buvę neįmanoma keliauti per tundrą ir perkelti viso turto. Veislės paskirtis buvo grynai darbinė, o ne dekoratyvinė. XVIII ir XIX amžiuje samojedus pastebėjo Europos tyrinėtojai, keliavę po Šiaurės Sibirą. Ekspedicijų dalyviai suprato, kad šie šunys puikiai tinka poliarinėms kelionėms. Samojedai buvo naudojami Arkties ir Antarktidos tyrimų žygiuose. Tokiu būdu veislė pateko į Europą ir vėliau į Ameriką. Nors šiandien samojedas dažniausiai laikomas šeimos šunimi, jo kilmė iki šiol susijusi su išgyvenimu tundroje. Ši istorija paaiškina, kodėl samojedas buvo išvestas Sibire tam, kad temptų roges, ganytų elnius ir padėtų žmonėms išgyventi ekstremaliame klimate.
Samojedas: veislės charakteristika
Dydis: didelis.
Temperamentas: draugiškas, socialus, ištikimas, protingas, aktyvus.
Santykiai su šeima: labai prisirišęs prie šeimos, nemėgsta būti vienas.
Santykiai su vaikais: švelnus ir kantrus, puikiai sutaria su vaikais.
Santykiai su kitais gyvūnais: draugiškas, dažniausiai sutaria ir su mažesniais augintiniais.
Gyvenimo sąlygos: gali gyventi bute, jei užtikrinamas pakankamas aktyvumas, bet geriausiai jaučiasi name su kiemu.
Sveikata ir priežiūra
Vidutinė gyvenimo trukmė: 12–14 metų.
Dažniausios sveikatos problemos: klubo sąnario displazija, progresuojanti tinklainės atrofija, širdies ligos, diabetas.
Priežiūra: tankus dvigubas kailis reikalauja reguliaraus šukavimo 2–3 kartus per savaitę, o šėrimosi metu – kasdien.
Seilėjimasis: minimalus.
Hipoalerginis: ne.
Maisto poreikiai: reikalinga aukštos kokybės, aktyviems šunims pritaikyta mityba.
Dresūra ir aktyvumas
Dresūros sudėtingumas: lengvas – reaguoja į pozityvią motyvaciją.
Fizinis aktyvumas: aukštas – būtini ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas, žaidimai.
Protinė stimuliacija: vidutinė – mėgsta įvairias užduotis, tačiau reikia užtikrinti įdomią veiklą.
Lojimas: vidutinis – balsingi, ypač kai nuobodžiauja ar jaučia grėsmę.
Kam tinka samojedas?
Samojedas labiausiai tinka aktyvioms šeimoms, kurios mėgsta laiką gamtoje ir gali užtikrinti ilgesnius pasivaikščiojimus bei bendrą veiklą su šunimi. Tai veislė žmonėms, ieškantiems labai draugiško, bendrauti mėgstančio ir prie šeimininko stipriai prisirišančio augintinio. Samojedas gerai jaučiasi ten, kur jam skiriamas dėmesys ir kur jis gali būti tikra šeimos gyvenimo dalimi. Ši veislė netiks tiems, kurie gyvena karštame klimate ar dažnai nebūna namuose, nes samojedas sunkiai pakelia karštį ir nemėgsta vienatvės. Taip pat tai nėra pasirinkimas žmonėms, ieškantiems ramaus ir mažai priežiūros reikalaujančio šuns, nes samojedui būtinas judėjimas ir nuolatinė kailio priežiūra.
Išvada
Samojedas išsiskiria ne tik savo sniego baltumo kailiu, bet ir nuolatiniu noru būti šalia žmogaus. Tai šuo, kuris kasdienę rutiną paverčia gyvesne vien savo buvimu ir nuotaika. Jo draugiškas būdas leidžia lengvai tapti šeimos centro dalimi, o ne tik tyliai gulinčiu augintiniu. Šiai veislei svarbu jaustis reikalingai, todėl ji geriausiai atsiskleidžia aktyvioje ir dėmesingoje aplinkoje. Nors priežiūra reikalauja laiko, emocinis ryšys su samojedu dažnai tampa itin stiprus. Jis sugeba derinti žaismingumą su švelnumu ir sukurti namuose jaukią atmosferą. Pasirinkus samojedą, į gyvenimą ateina ne tik šuo, bet ir nuolatinis pozityvumo šaltinis.