Valų korgis pembrukas – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Valų korgis pembrukas (Pembroke Welsh corgi) susiformavo Velse, Pembrokeshire regione, maždaug XII–XIII amžiuje, kai vietos ūkininkams reikėjo nedidelio, bet drąsaus ir vikraus šuns galvijų ganymui. Manoma, kad į šį kraštą flamandų audėjai atsivežė mažus špico tipo šunis, kurie vėliau buvo kryžminami su vietiniais britų ganymo šunimis. Būtent šių linijų derinimas ir tapo pagrindu pembruko tipui, išsiskyrusiam trumpesnėmis kojomis ir kompaktišku, bet tvirtu kūnu. Veislė buvo kryptingai formuojama ne dėl išvaizdos, o dėl aiškios paskirties – efektyviai valdyti galvijų bandas nelygiame, kalvotame Velso reljefe. Žemas ūgis leido šuniui greitai pasitraukti nuo kanopų smūgių, o ilgesnis kūnas suteikė lankstumo ir manevringumo. Atrankoje buvo vertinamas greitas reagavimas, drąsa ir gebėjimas savarankiškai priimti sprendimus, nes ūkininkai ne visada galėjo nuolat duoti komandas. Pembrukas turėjo dirbti arti žemės, kandžiodamas galvijams į kulnus ir taip kontroliuodamas jų judėjimą. Šuo privalėjo būti pakankamai budrus, kad laiku pastebėtų bandos išsisklaidymą ar pavojų. Be ganymo, jis saugojo sodybą ir perspėdavo apie svetimus, todėl buvo kryptingai išlaikomas aiškus signalinis lojimas. Per daug agresyvūs ar nevaldomi individai nebuvo naudojami veisimui, nes svarbiausia buvo subalansuotas temperamentas. Taip pat nebuvo toleruojami pernelyg bailūs šunys, nes darbe reikėjo ryžto ir užtikrintumo. Veislė formavosi per kasdienę praktiką ūkiuose, kur išlikdavo tik efektyviausiai dirbantys šunys. Ilgą laiką pembrukas ir kardiganas nebuvo griežtai atskiriami, tačiau jų kilmės linijos skyrėsi dėl skirtingų kryžminimų ir regioninių ypatumų. Pembruko tipui didesnę įtaką turėjo špico tipo šunys, o ne taksų ar senųjų britų skalikų kraujas, kuris labiau siejamas su kardiganu. XIX amžiuje veislė pradėta sistemingiau aprašyti ir atskirti kaip savarankiška linija. XX amžiaus pradžioje buvo suformuotas oficialus standartas, pabrėžiantis darbinį tipą ir aiškią kūno proporciją. Nepaisant populiarumo augimo ir paplitimo už Velso ribų, selekcijoje ir toliau buvo vertinamas gyvas protas bei judrumas. Pembrukas niekada nebuvo kuriamas kaip dekoratyvinis šuo, jo paskirtis buvo aiškiai utilitarinė. Net ir tapęs šeimos augintiniu, jis išlaikė stiprų ganymo instinktą ir polinkį kontroliuoti judėjimą. Jo charakteris iki šiol atspindi šimtmečius trukusį darbą arti žmogaus ir bandos. sudėtingomis ūkinėmis sąlygomis.
Valų korgis pembrukas: veislės charakteristika
Dydis: mažas
Temperamentas: draugiškas, žaismingas, ištikimas, protingas, budrus.
Santykiai su šeima: labai prisirišęs prie šeimininkų, mėgsta dėmesį, visuomet nori būti kartu.
Santykiai su vaikais: puikiai tinka šeimoms su vaikais – yra kantrus, linksmas ir švelnus.
Santykiai su kitais gyvūnais: draugiškas, sutaria su kitais šunimis, bet turi ganymo instinktą, todėl gali bandyti „ganyti“ vaikus ar augintinius.
Gyvenimo sąlygos: puikiai prisitaiko tiek prie buto, tiek prie namo, jei tik gauna pakankamai aktyvumo.
Sveikata ir priežiūra
Vidutinė gyvenimo trukmė: 12–15 metų
Dažniausios sveikatos problemos: Stuburo problemos (dėl ilgo kūno), klubo sąnario displazija, antsvoris.
Priežiūra: dvigubas kailis reikalauja šukavimo 2–3 kartus per savaitę, šėrimosi metu – dažniau.
Seilėjimasis: minimalus
Hipoalerginis: ne
Maisto poreikiai: linkę priaugti svorio, todėl reikia subalansuotos mitybos ir nuolatinės porcijų kontrolės.
Dresūra ir aktyvumas
Pembrukai – itin protingi šunys, kurie noriai mokosi, bet gali būti ir užsispyrę.
Dresūros sudėtingumas: lengvas – greitai perpranta komandas, mėgsta pozityvų mokymą.
Fizinis aktyvumas: vidutinis – reikia reguliarių pasivaikščiojimų, žaidimų ir treniruočių.
Protinė stimuliacija: aukšta – mėgsta žaislus, užduotis ir užsiėmimus, skatinančius protą.
Lojimas: Vidutinis – budrus, gali loti ant nepažįstamų garsų ar žmonių.
Kam tinka valų korgis pembrukas?
Valų korgis pembrukas labiausiai tinka šeimoms ar pavieniams žmonėms, kurie nori nedidelio, bet energingo ir nuolat šalia esančio šuns. Jis puikiai jaučiasi ten, kur kasdien vyksta veikla, todėl geriausiai dera prie aktyvesnio gyvenimo būdo ir reguliarių pasivaikščiojimų. Dėl savo proto ir noro įtikti pembrukas lengvai mokosi, tačiau jam būtinas nuoseklus auklėjimas ir aiškios taisyklės. Ši veislė gali gyventi ir bute, jei gauna pakankamai fizinio krūvio, bet netiks ieškantiems ramaus, visiškai savarankiško augintinio. Pembrukas labiausiai atsiskleidžia tada, kai turi artimą ryšį su šeima ir galimybę kasdien dalyvauti bendrose veiklose.
Išvada
Valų korgis pembrukas – tai nedidelis ūgio, bet didelės asmenybės šuo, kuris į namus atneša energiją ir šilumą. Jo žaismingumas dera su budrumu, todėl jis geba būti ir linksmas draugas, ir dėmesingas aplinkos stebėtojas. Pembrukas stipriai prisiriša prie savo žmonių ir nori jaustis pilnaverte šeimos dalimi kiekvieną dieną. Tinkamai auklėjamas jis tampa ne tik paklusnus, bet ir stebėtinai išmintingas, gebantis greitai suprasti situacijas. Nors iš prigimties yra aktyvus, namuose jis moka nusiraminti ir mėgautis bendru buvimu. Ši veislė geriausiai atsiskleidžia ten, kur yra aiškios taisyklės, nuoseklumas ir daug bendravimo. Pembrukas – tai mažas šuo su dideliu atsidavimu, galintis tapti tikru gyvenimo palydovu daugybei metų.