Sarloso vilkšunis – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Sarloso vilkšunis (Saarloos wolfdog) buvo išvestas XX amžiaus pradžioje Nyderlanduose, kai kinologas Leendertas Saarlosas nusprendė sukurti natūralesnį ir fiziškai tvirtesnį šunį. Jo darbas prasidėjo apie 1932 metus, laikotarpiu, kai dauguma tarnybinių veislių jau buvo stipriai standartizuotos. Saarlosas manė, kad vokiečių aviganis dėl selekcijos tapo per daug priklausomas nuo žmogaus. Todėl jis nusprendė grįžti prie laukinių protėvių savybių. Pagrindiniu kryžminimo pagrindu buvo pasirinkta vokiečių aviganė, pasižymėjusi gera sveikata ir darbinėmis savybėmis. Ji buvo sukryžminta su europiniu pilkuoju vilku. Tokiu būdu siekta sujungti aviganio paklusnumą su vilko ištverme ir natūralia fiziologija. Veisimas vyko labai kontroliuojamomis sąlygomis. Iš palikuonių buvo atrenkami tik tie šunys, kurie turėjo stiprią kūno sandarą ir natūralius instinktus. Saarlosas norėjo išvesti šunį, kuris būtų atsparesnis ligoms ir aplinkos poveikiui. Jis tikėjosi, kad toks šuo taps geresniu darbo partneriu žmogui. Tačiau praktika parodė, kad vilko genetika suteikė šunims didelį atsargumą. Šie šunys buvo mažiau linkę į besąlygišką paklusnumą. Dėl to jų panaudojimas tarnybinėse srityse pasirodė sudėtingas. Vis dėlto šis charakterio bruožas tapo pagrindine veislės savybe. Sarloso vilkšunis buvo formuojamas kaip artimas gamtai šuo. Jo išvaizda taip pat buvo kryptingai išlaikoma vilkiška. Po Leenderto Saarloso mirties veisimo darbus perėmė jo pasekėjai ir specializuoti klubai. Jie siekė stabilizuoti veislės elgesio ir fizinius požymius. Atranka buvo tęsiama remiantis ankstyvųjų linijų savybėmis. Veislė ilgą laiką išliko reta ir mažai paplitusi. 1975 metais ji buvo oficialiai pripažinta Nyderlanduose kaip savarankiška veislė. Vėliau sarloso vilkšunis sulaukė tarptautinio kinologų dėmesio. Šiandien jis laikomas viena arčiausiai vilko esančių šunų veislių. Jo kilmė iki šiol išlieka svarbiausiu šios veislės identiteto pagrindu.
Sarloso vilkšunis: veislės charakteristika
Dydis: didelis.
Temperamentas: nepriklausomas, santūrus, budrus, ištikimas, jautrus.
Santykiai su šeima: labai prisirišęs prie šeimos, ypač prie vieno žmogaus. Gali būti atsargus ir šiek tiek atitolęs nuo svetimų.
Santykiai su vaikais: gali sutarti su vaikais, jei yra tinkamai socializuotas, bet dėl savo instinktų ir jautrumo nerekomenduojamas šeimoms su mažais vaikais.
Santykiai su kitais gyvūnais: su tinkama socializacija galimi geri santykiai, bet dėl stipraus instinkto gali persekioti gyvūnus. Gali būti pavojingas svetimiems šunims.
Gyvenimo sąlygos: geriausiai tinka gyvenimas name su dideliu, aptvertu kiemu. Netinka gyvenimui bute ar mieste.
Sveikata ir priežiūra
Vidutinė gyvenimo trukmė: 10–12 metų.
Dažniausios sveikatos problemos: klubo displazija, akių ligos (pvz., degeneracinė progresuojanti tinklainės atrofija), jautrumas raminamiesiems.
Priežiūra: tankus, atsparus orui kailis – reikia šukuoti 1–2 kartus per savaitę, šėrimosi metu – dažniau. Kailis savaime apsivalantis.
Seilėjimasis: minimalus.
Hipoalerginis: ne.
Maisto poreikiai: reikia natūralesnio, baltymais turtingo maisto – dažnai tinka raw mityba (žalia mėsa) – artima vilkams.
Dresūra ir aktyvumas
Dresūros sudėtingumas: labai aukštas – šuo protingas, bet nepaklusnus tradicine prasme. Reikalinga patirtis, kantrybė ir pozityvios metodikos.
Fizinis aktyvumas: labai aukštas – reikalauja ilgų pasivaikščiojimų, žygių, laisvo bėgiojimo.
Protinė stimuliacija: aukšta – reikia veiklos, kuri lavina jų intelektą, kitaip šuo gali pasidaryti neramus ar destruktyvus.
Lojimas: labai mažas – dažniausiai tylus, komunikuoja kūno kalba, ulbėjimu.
Kam tinka Sarloso vilkšunis?
Sarloso vilkšunis labiausiai tinka patyrusiems šeimininkams, kurie jau yra dirbę su sudėtingo charakterio ir stiprių instinktų turinčiomis veislėmis. Jis geriausiai jaučiasi žmonių aplinkoje, galinčioje suteikti daug erdvės judėjimui ir ramią, neskubrią gyvenimo aplinką, todėl ypač tinka gyvenantiems užmiestyje ar nuošalesnėse vietovėse. Ši veislė patiks tiems, kurie vertina nepriklausomą, atsargesnį, bet su savo žmogumi stiprų ryšį kuriantį šunį. Sarloso vilkšunis netiks šeimoms su mažais vaikais, miesto gyventojams ar žmonėms, neturintiems patirties dresuojant sudėtingesnio temperamento šunis. Dėl ryškaus grobio instinkto ir jautraus būdo jis taip pat nėra tinkamas namams, kuriuose laikoma daug smulkių gyvūnų.
Išvada
Sarloso vilkšunis yra veislė, kurioje susilieja šuns prisirišimas prie žmogaus ir vilkui būdingas savarankiškumas bei atsargumas. Tai augintinis, kuriam būtina stabili aplinka, aiškios ribos ir šeimininkas, gebantis suprasti jo jautrų ir instinktyvų elgesį. Šis šuo geriausiai atsiskleidžia tada, kai jam suteikiama pakankamai erdvės judėti ir galimybė palaipsniui kurti pasitikėjimą su žmogumi. Dėl savo prigimties jis nėra skirtas impulsyviam ar nepatyrusiam šeimininkui, nes reikalauja nuoseklaus auklėjimo ir kantrybės. Tinkamai ugdomas sarloso vilkšunis tampa itin lojalus savo žmogui, nors ir išlieka santūrus bei neperkrautas emocijomis. Ši veislė ypač tinka tiems, kurie vertina tylų ryšį, paremtą pagarba, o ne besąlygišku paklusnumu. Pasirinkus sarloso vilkšunį, į gyvenimą ateina ne tik šuo, bet ir nuolatinė atsakomybė už gyvūną, kuris išsaugo stiprų ryšį su laukine prigimtimi.