Dovanojama katė Šiauliuose – Joko

Labas, esu Joko!

Mano mamytę kažkas paliko Yurtose (Kelmės r.). Ji prašinėdavo maisto iš ten atvykusių svečių. Vieni išvažiuodavo, kiti atvažiuodavo, taip vargiai ir gyveno – nuo vienų svečių, kurie pamaitindavo, iki kitų…

Vieną dieną atvažiavo Letenėlės savanorė Simona, kuri pastebėjo, kad mamytė įtartinai stora ir tikrai ne iš gero gyvenimo. Kaip nebus stora, jei mes jau teliuškavomės jos pilvelyje.

Simona čiupo mūsų mamytę Jurtą ir parvežė į šiltus, jaukius namus, pas mūsų gerąją globėją. Ten ir gimėme mes – keturi maži kačiukai.

Visi augome sveiki ir guvūs, žaisdavome ir labai linksmai leisdavome laiką.

O mums paaugus, pastebėjau, kad negaliu užšokti taip aukštai, kaip mano broliai ir sesė. Ir nesu tokia vikri, kaip jie. Tą pastebėjo ir mano globėja.

Tada vežė mane ilgai ilgai, toli toli pas dėdę daktarą. Jis pasakė, kad aš esu ypatinga. Kad aš ir būsiu tokia visą savo gyvenimą. Tokį sunkų ir man negražų žodį pasakė – Neurologija… Nežinau ką tai reiškia, nes mano gyvenimas puikus, apetitas geras, mėgstu lakstyti, žaisti ir siautėti. Ir žinot ką? Man netrukdo tas negražus žodis, ot!

Mano gyvenimas pilnas veiksmo ir žaidimų! Aš mėgstu miegoti apsikabinusi kamuoliukus. Kai bandau užšokti aukštai ir nepasiseka, vis tiek nenusimenu. Pasitreniruosiu ir būtinai užšoksiu.

Kiekvieną dieną juokinu savo globėją, tai ji ilgai gyvens, tiek prisikikenusi.

Jei norite kasdien būti geros nuotaikos, paimkite į savo namus mane, linksmą ir ypatingą, juokingai vaikštantį ir šokinėjantį bėgant, kačiuką. Žinokite, aš, Joko, Jūsų laukiu