Suomių laphundas – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Suomių laphundas (Finnish lapphund) buvo išvestas šiauriniuose Suomijos ir Laplandijos regionuose prieš kelis šimtmečius, kai šiose teritorijose gyveno klajoklišką gyvenimo būdą vedusios samių gentys. Veislės formavimasis buvo glaudžiai susijęs su elnių auginimu, kuris buvo pagrindinis šių žmonių pragyvenimo šaltinis. Samiams reikėjo šuns, galinčio valdyti ir ganyti elnių bandas atšiauriomis sąlygomis. Šunys turėjo dirbti didelėse atvirose teritorijose, kur reikėjo greitos reakcijos ir nuolatinio budrumo. Veisimas vyko natūralios atrankos būdu, paliekant tik tuos individus, kurie galėjo ištverti stiprų šaltį ir ilgą darbą be poilsio. Istoriniai šaltiniai rodo, kad suomių laphundas kilo iš senųjų šiaurės špicų tipo šunų, kuriuos augino samių gentys. Šie šunys nebuvo kryžminami su pietinėmis europinėmis veislėmis, nes buvo prisitaikę prie vietinio klimato. Tokiu būdu buvo išsaugotas jų natūralus atsparumas šalčiui ir gebėjimas dirbti sniege. Pagrindinis veisimo tikslas buvo sukurti šunį, galintį efektyviai valdyti elnių judėjimą. Laphundas turėjo gebėti reaguoti į staigius bandos krypties pasikeitimus. Taip pat buvo svarbu, kad šuo dirbtų savarankiškai, bet kartu paklustų šeimininko komandoms. Atranka buvo grindžiama realiomis darbo savybėmis, o ne išvaizda. Šunys, kurie buvo per silpni ar per lėti, nebuvo paliekami tolimesniam veisimui. Veislė buvo formuojama taip, kad galėtų dirbti tiek dieną, tiek naktį. Dvigubas ir tankus kailis susiformavo kaip apsauga nuo vėjo ir sniego. Samių kultūroje šie šunys buvo laikomi ne tik pagalbininkais, bet ir svarbia šeimos dalimi. Jie lydėdavo žmones ilgose migracijose kartu su elnių bandomis. Tokios kelionės reikalavo didelės fizinės ir psichinės ištvermės. Veislė išlaikė gebėjimą dirbti dideliais atstumais be didelio poilsio. XX amžiaus pradžioje suomių laphundas pradėtas kryptingai registruoti Suomijos kinologų organizacijose. Tuomet buvo siekiama išsaugoti jo darbines savybes ir tradicinį tipą. Oficialus veislės standartas buvo sukurtas remiantis šunimis, vis dar naudojamais elnių ganymui. Taip buvo įtvirtintas jo, kaip darbinės veislės, statusas. Suomių laphundas buvo išvestas tam, kad galėtų valdyti elnių bandas ir išgyventi ekstremaliame šiaurės klimate. Jo kilmė iki šiol išlieka glaudžiai susijusi su samių tradicijomis ir Laplandijos gyvenimo būdu.
Suomių laphundas: veislės charakteristika
Dydis: vidutinis.
Temperamentas: draugiškas, budrus, ištikimas, ramus, protingas.
Santykiai su šeima: labai prisirišęs prie šeimininko, mėgsta būti šalia žmonių ir dalyvauti kasdienėje veikloje.
Santykiai su vaikais: puikiai sutaria su vaikais – švelnus, žaismingas ir kantrus.
Santykiai su kitais gyvūnais: paprastai sutaria su kitais šunimis ir augintiniais, jei yra tinkamai socializuotas.
Gyvenimo sąlygos: gerai prisitaiko tiek gyvenant bute, tiek name su kiemu, jei gauna pakankamai judėjimo.
Sveikata ir priežiūra
Vidutinė gyvenimo trukmė: 12–15 metų.
Dažniausios sveikatos problemos: klubo sąnario displazija, progresuojanti tinklainės atrofija, epilepsija.
Priežiūra: tankus dvigubas kailis reikalauja šukavimo 2–3 kartus per savaitę, o šėrimosi metu – kasdien; kailis natūraliai atsparus purvui.
Seilėjimasis: minimalus.
Hipoalerginis: ne.
Maisto poreikiai: reikalinga subalansuota, kokybiška mityba, atitinkanti aktyvaus šuns poreikius.
Dresūra ir aktyvumas
Dresūros sudėtingumas: lengvas – imlus, greitai mokosi ir gerai reaguoja į pozityvią motyvaciją.
Fizinis aktyvumas: vidutinis – mėgsta pasivaikščiojimus, žaidimus lauke, bet nereikalauja itin intensyvaus krūvio.
Protinė stimuliacija: vidutinė – mėgsta dresūros užduotis ir interaktyvius žaidimus.
Lojimas: vidutinis – gali loti perspėdamas ar reaguodamas į neįprastus garsus ar žmones.
Kam tinka suomių laphundas?
Suomių laphundas labiausiai tinka šeimoms su vaikais ar kitais gyvūnais, nes yra švelnus, socialus ir lengvai prisitaikantis prie kasdienio gyvenimo. Tai geras pasirinkimas žmonėms, ieškantiems protingo, ištikimo ir pakankamai lengvai dresuojamo šuns, tinkamo ir miestui, ir kaimui. Laphundas ypač tiks aktyvesniems šeimininkams, mėgstantiems pasivaikščiojimus gamtoje ir bendras veiklas su augintiniu. Ši veislė netiks tiems, kurie nenori ar negali reguliariai prižiūrėti kailio ir skirti laiko šuns užimtumui. Taip pat tai nėra geriausias pasirinkimas žmonėms, ieškantiems visiškai ramaus ir tyliai besielgiančio šuns, nes laphundas gali būti gana balsingas.
Išvada
Suomių laphundas išsiskiria gebėjimu lengvai prisitaikyti prie skirtingo gyvenimo tempo, neprarasdamas savo draugiškumo ir budrumo. Tai šuo, kuriam svarbu jaustis šeimos dalimi, o ne tik stebėtoju iš šalies. Jo švelnus būdas dera su natūraliu sargumu, todėl namuose jis sukuria ramybės ir saugumo jausmą. Ši veislė geriausiai atsiskleidžia tada, kai gali derinti pasivaikščiojimus, žaidimus ir bendravimą su žmogumi. Nors kailio priežiūra reikalauja pastangų, ji tampa įprasta kasdienybės dalimi, o ne našta. Laphundas dažnai nustebina savo gebėjimu būti kantriu su vaikais ir kartu dėmesingu aplinkai. Pasirinkus suomių laphundą, į šeimą ateina ne tik augintinis, bet ir patikimas, šiaurietiško charakterio palydovas.