Rusų toiterjeras – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Rusų toiterjeras (Russian toy terrier) yra maža, bet istoriškai reikšminga šunų veislė, susiformavusi Rusijoje XIX amžiuje. Jo atsiradimas siejamas su Rusijos aristokratija, kuri ieškojo elegantiško ir lengvai nešiojamo šuns gyvenimui rūmuose ir miestuose. Pirmieji šios veislės protėviai buvo į Rusiją atgabenti anglų toiterjerai, kurie buvo kryžminami su vietiniais mažais terjerais. Tokie kryžminimai leido išlaikyti mažą dydį, bet sustiprinti budrumą ir judrumą. Veislė buvo kuriama kaip kompanionas, tačiau kartu turėjo išlaikyti gebėjimą naikinti smulkius graužikus namų aplinkoje. Dėl šios priežasties selekcijoje buvo vertinamas greitas reagavimas ir aštri uoslė. XIX amžiaus pabaigoje rusų toiterjerai tapo populiarūs tarp aukštuomenės, nes juos buvo patogu laikyti salonuose ir vežtis į keliones. Šie šunys dažnai lydėdavo damas visuomeniniuose renginiuose ir tapo prestižo simboliu. Veisimas tuo metu vyko be oficialių standartų, nes šunis daugiausia daugino kilmingos šeimos savo ratuose. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas mažam ūgiui, grakščiai laikysenai ir gyvam temperamentui. XX amžiaus pradžioje rusų toiterjerai pradėti kryptingai veisti kaip dekoratyviniai šunys. Tuomet buvo siekiama pabrėžti jų lengvą kūno sudėjimą ir ryškų prisirišimą prie žmogaus. Sovietmečiu veislė beveik išnyko dėl sumažėjusio susidomėjimo dekoratyviniais šunimis. Išliko tik nedidelės populiacijos Maskvoje ir kituose didmiesčiuose. XX amžiaus viduryje selekcininkai pradėjo veislės atkūrimą iš likusių individų. Atkūrimo metu buvo naudojami išlikę rusų toy tipo terjerai ir artimi mažų terjerų palikuonys. Tokiu būdu buvo siekiama atkurti mažą, budrų ir socialų šunį. Veislė buvo formuojama kaip grynas kompanionas, skirtas gyvenimui arti žmogaus. Jai buvo svarbu išlaikyti jautrų charakterį ir ryškų emocinį ryšį su šeimininku. Oficialus veislės tipas susiformavo XX amžiaus pabaigoje. Tuomet rusų toiterjeras buvo pripažintas kaip atskira veislė. Jo išvaizda ir temperamentas buvo apibrėžti pagal istorinius aprašymus. Veislė išlaikė mažą dydį ir budrų elgesį. Rusų toiterjeras buvo išvestas tam, kad būtų nuolatinis žmogaus palydovas. Jo kilmė aiškiai parodo, kad veislė sukurta aristokratų poreikiams ir miesto gyvenimui.
Rusų toiterjeras: veislės charakteristika
Dydis: mažas.
Temperamentas: draugiškas, smalsus, energingas, ištikimas, žaismingas.
Santykiai su šeima: labai prisirišęs prie šeimininko, mėgsta būti dėmesio centre.
Santykiai su vaikais: sutaria su vyresniais vaikais, bet dėl mažo dydžio yra trapus.
Santykiai su kitais gyvūnais: gerai sutaria su mažais šunimis ir augintiniais, bet atsargus su didesniais.
Gyvenimo sąlygos: idealiai tinka gyvenimui bute, mėgsta šilumą.
Sveikata ir priežiūra
Rusų toiterjerai paprastai yra sveika ir ilgaamžė veislė, tačiau dėl savo trapumo gali būti jautresni kai kurioms problemoms.
Vidutinė gyvenimo trukmė: 12–15 metų.
Dažniausios sveikatos problemos: kelio girnelės išnirimas, dantų problemos, jautrumas šalčiui, kaulų trapumas.
Priežiūra: trumpaplaukiams pakanka minimalios priežiūros, ilgaplaukiams reikia šukuoti 2–3 kartus per savaitę.
Seilėjimasis: minimalus.
Hipoalerginis: ne.
Maisto poreikiai: mažos porcijos, subalansuota mityba, vengti persivalgymo.
Dresūra ir aktyvumas
Rusų toiterjeras yra protingas, bet gali būti užsispyręs, todėl jam reikia nuoseklaus mokymo.
Dresūros sudėtingumas: lengvas – greitai mokosi, bet reikalauja švelnios motyvacijos.
Fizinis aktyvumas: vidutinis – mėgsta pasivaikščiojimus ir žaidimus namuose.
Protinė stimuliacija: aukšta – mėgsta interaktyvius žaislus ir užduotis.
Lojimas: vidutinis – gali būti balsingas, jei paliktas vienas ar jaučia įtartinus garsus.
Kam tinka rusų toiterjeras?
Rusų toiterjeras labiausiai tinka žmonėms, gyvenantiems bute ar mažesnėse erdvėse ir norintiems nuolat šalia turėti aktyvų, bet kompaktišką augintinį. Ši veislė patiks tiems, kurie ieško meilės kupino šuns, mėgstančio dalyvauti kasdienėje veikloje ir būti dėmesio centre. Rusų toiterjeras gerai jaučiasi šeimose su vyresniais vaikais, kurie moka su mažu šunimi elgtis švelniai ir atsargiai. Tačiau jis netiks šeimoms su labai mažais vaikais, žmonėms, dažnai paliekantiems šunį vieną, ar ieškantiems ramaus ir mažai aktyvaus augintinio. Taip pat ši veislė nėra tinkama gyvenimui šaltose patalpose ar lauke, nes yra jautri žemai temperatūrai ir turi gyventi šiltai bei jaukiai.
Išvada
Rusų toiterjeras – tai mažas, bet labai energingas ir smalsus šuo, kuris džiugins savo šeimininką kasdieniu žaismingumu. Jis pasižymi ne tik elegantiška išvaizda, bet ir stipriu charakteriu, todėl yra tikras „mažas sargybinis“. Ši veislė yra labai prieraiši ir nenori likti viena, todėl tinkamiausia žmonėms, galintiems skirti daug dėmesio. Nors rusų toiterjeras nėra sudėtingas priežiūroje, reikia reguliariai rūpintis jo sveikata ir dantimis. Jis puikiai tinka miesto gyvenimui, nes yra nedidelis ir nereikalauja daug vietos. Tai ištikimas šuo, kuris visuomet bus šalia savo šeimininko. Tinkamai socializuotas, jis sutaria su kitais augintiniais ir žmonėmis. Rusų toiterjeras yra idealus pasirinkimas tiems, kurie nori mažo, bet labai aktyvaus draugo. Tai šuo, kuris atneš daug džiaugsmo ir šilumos į kiekvienus namus.