Senbernaras – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Senbernaras (St. Bernard) buvo išvestas Šveicarijos ir Italijos Alpėse, Didžiojo Šv. Bernardo perėjos apylinkėse, dar viduramžiais. Šioje vietovėje nuo XI amžiaus gyveno vienuoliai, kurie teikė prieglobstį keliautojams. Perėja garsėjo pavojingais takais, stipriais vėjais ir dažnomis sniego lavinomis. Vienuoliams reikėjo patikimų šunų, galinčių padėti rasti paklydusius ar sniego užverstus žmones. Pirmieji šios veislės protėviai kilo iš didelių romėnų molosų tipo šunų, atgabentų į Alpes kartu su romėnų legionieriais. Šie šunys buvo kryžminami su vietiniais kalnų sarginiais šunimis. Tokiu būdu buvo siekiama sujungti jėgą, ištvermę ir gebėjimą prisitaikyti prie šalčio. Veisimas vyko vienuolynuose, kur buvo atrenkami tik ramūs ir patikimi individai. Šunys turėjo būti pakankamai stiprūs tempti žmogų iš sniego. Jie taip pat privalėjo turėti gerą uoslę, kad galėtų aptikti gyvybės požymius po lavina. Didelis dėmesys buvo skiriamas šuns charakteriui, nes jis turėjo dirbti arti žmogaus. Senbernarai buvo veisiami taip, kad nepanikuotų pūgos metu. Gelbėjimo žygiai dažniausiai vykdavo poromis arba mažomis grupėmis. Todėl šunys buvo mokomi dirbti kartu ir pasitikėti vienas kitu. Pagrindinis veislės tikslas buvo surasti keliautoją ir pranešti vienuoliams apie jo buvimo vietą. Kartais šunys likdavo šalia rasto žmogaus, kad palaikytų jį šilumą. Tokia paskirtis formavo jų didelį kūną ir storą kailį. Veislės savybės buvo griežtai saugomos kelis šimtmečius. XVIII amžiuje senbernarai jau buvo žinomi kaip garsiausi Alpių gelbėtojai. Jų istorija buvo aprašoma keliautojų dienoraščiuose ir vienuolyno metraščiuose. XIX amžiuje veislė pradėta sistemingai registruoti ir aprašyti kinologų. Tuomet senbernarai išplito už Šveicarijos ribų. Nors šiandien jie dažniau laikomi šeimos šunimis, jų kilmė išliko glaudžiai susijusi su gelbėjimo darbu. Senbernaras buvo išvestas tam, kad ekstremaliomis kalnų sąlygomis gelbėtų žmonių gyvybes, o ne vien dėl išvaizdos.
Senbernaras: veislės charakteristika
Dydis: labai didelis.
Temperamentas: švelnus, ištikimas, kantrus, draugiškas, budrus.
Santykiai su šeima: labai prieraišus prie šeimininkų, mėgsta būti arti savo „šeimos“.
Santykiai su vaikais: puikiai sutaria su vaikais, yra kantrus ir švelnus.
Santykiai su kitais gyvūnais: paprastai draugiškas su kitais šunimis ir augintiniais, jei yra tinkamai socializuotas.
Gyvenimo sąlygos: geriausiai jaučiasi name su kiemu, bet gali gyventi ir didesniame bute, jei gauna pakankamai judėjimo.
Sveikata ir priežiūra
Vidutinė gyvenimo trukmė: 8–10 metų.
Dažniausios sveikatos problemos: klubo ir alkūnės sąnario displazija, širdies ligos, skrandžio užsisukimas, akių problemos.
Priežiūra: storas kailis reikalauja reguliaraus šukavimo 2–3 kartus per savaitę, o šėrimosi metu – kasdien.
Seilėjimas: aukštas.
Hipoalerginis: ne.
Maisto poreikiai: reikalinga aukštos kokybės, gerai subalansuota mityba, ji ypač svarbi sąnarių sveikatai ir nutukimo prevencijai.
Dresūra ir aktyvumas
Dresūros sudėtingumas: vidutinis – jie yra paklusnūs ir nori įtikti šeimininkui, bet dėl lėtesnio vystymosi jiems reikia daugiau kantrybės.
Fizinis aktyvumas: vidutinis – mėgsta pasivaikščiojimus ir žaidimus, tačiau nėra labai energingas šuo.
Protinė stimuliacija: žema – mėgsta interaktyvius žaidimus, bet nėra itin reiklus.
Lojimas: žemas – loja tik esant reikalui.
Kam tinka senbernaras?
Senbernaras labiausiai tinka žmonėms, kurie ieško ramaus, stabilaus ir švelnaus šeimos šuns, galinčio sukurti jaukią atmosferą namuose. Jis puikiai dera su vaikais ir tinka šeimoms, vertinančioms kantrybę, švelnų bendravimą ir neskubų gyvenimo ritmą. Ši veislė geriausiai jaučiasi erdvesniuose namuose ar užmiestyje, kur turi pakankamai vietos judėti ir ilsėtis. Senbernaras patiks tiems, kurie mėgsta ramius pasivaikščiojimus gamtoje ir nori turėti patikimą, bet ne agresyvų sargą. Jis netiks žmonėms, neturintiems vietos dideliam šuniui ar ieškantiems itin aktyvaus, sportiško augintinio.
Išvada
Senbernaras išsiskiria ne tik savo dydžiu, bet ir gebėjimu kurti ramybės jausmą aplink save. Tai šuo, kurio buvimas namuose dažnai veikia kaip tylus stabilumo ir saugumo šaltinis. Jo charakteris labiau primena kantrų globėją nei aktyvų nuotykių ieškotoją. Ši veislė ypač vertina artimą ryšį su žmogumi ir nemėgsta būti palikta nuošalyje. Senbernaro meilė šeimai pasireiškia ne triukšmingu elgesiu, o nuolatiniu noru būti šalia ir stebėti aplinką. Nors jo priežiūra reikalauja atsakomybės, emocinis ryšys su šiuo šunimi dažnai tampa itin stiprus. Tiems, kurie pasiruošę priimti tokį ramų milžiną į savo gyvenimą, senbernaras tampa ne tik augintiniu, bet ir tylia, patikima kasdienybės atrama.