❄️ Tada…Mažas kūnas guli sniege. Vienas. Sušalęs. Aklas. Pakelėje – be jokios vilties, be jokio žmogaus šalia. Galva traumuota, akys nieko nebemato. Skausmas. Baimė. Tylus laukimas, kad viskas tiesiog baigtųsi…🚗 Ir tada – kažkas sustojo. Kažkas nepraėjo pro šalį. Kažkas ištiesė pagalbos ranką.❤️ Dabar…Kivis laisvai bėgioja prieglaudos kieme. Nors jis vis dar nemato – dabar jis jaučia. Jaučia šilumą, saugumą, rankas, kurios glosto, o ne skaudina. Jis pasitinka, murksi, džiaugiasi kiekviena diena. Jis gyvena. Iš naujo🕊️ Ačiū tiems, kurie neišsigando jo silpnumo. Kurie sustojo, kai kiti būtų tiesiog pravažiavę. Jūs tapote jo šviesa pasaulyje, kurio jis nemato. Ir taip – Kivis nemato akimis. Bet jis mato širdimi. Ir jis tiki žmogumi – net tada, kai žmogus jį buvo pamiršęs🌟 Galima nematyti pasaulio, bet vis tiek jį mylėti. Galima būti sužeistam, bet vis tiek tikėti. O svarbiausia – vis dar galima laukti savo žmogaus. Kivis laukia. Galbūt jis laukia tavęs❤️🔥⚡️🐾
Šuniuką pavadinome Kiviu. Turi sveikatos problemų – geria be proto daug vandens… ką tik išgėręs litrą vandens, iškart išėjęs į lauką, ryja sniegą pilna burna… kraujo tyrimai diabeto nerodo, bet kartosim vėl, gali būti, kad tai psichosomatinė priežastis. ~2017 m. gimimo.
