Taksas – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Taksas (dachshund) yra sena vokiečių šunų veislė, išvesta Viduramžių Vokietijoje specialiai urvinių gyvūnų medžioklei. Jo pavadinimas kilęs iš vokiečių kalbos žodžių „Dachs“ ir „Hund“, reiškiančių barsuką ir šunį, todėl jau pačiame pavadinime užkoduota pagrindinė veislės paskirtis. Veislės formavimasis prasidėjo maždaug XIV–XV amžiuje, kai medžioklė buvo svarbi tiek pragyvenimui, tiek žemės apsaugai. Medžiotojams reikėjo šuns, galinčio įlįsti į siaurus barsukų ar lapių urvus ir išvaryti grobį į paviršių. Dėl šios priežasties buvo kryptingai atrenkami šunys su pailgu kūnu, žemu ūgiu ir stipriomis, bet trumpomis kojomis. Manoma, kad taksų protėviais buvo įvairūs vokiečių skalikai, ypač Bracke tipo šunys, pasižymėję gera uosle ir atkaklumu. Kryžminant šiuos skalikus su žemesnio ūgio, stipresnės kaulų struktūros šunimis buvo siekiama išgauti kompaktišką, bet tvirtą medžioklės partnerį. Ilgaplaukių taksų formavime dalyvavo spanielių tipo šunys, kurie suteikė švelnesnį kailį ir kiek ramesnį temperamentą. Šiurkščiaplaukiai taksai atsirado kryžminant su terjerais, siekiant suteikti šiurkštų, apsauginį kailį ir dar didesnį ryžtingumą dirbant po žeme. Tokiu būdu per kelis šimtmečius buvo suformuota veislė, kuri gebėjo ne tik persekioti, bet ir susidurti su grobiu ankštoje erdvėje. Taksai turėjo dirbti savarankiškai, nes žmogus negalėjo jų tiesiogiai kontroliuoti urvuose. Dėl to selekcijoje buvo ypač vertinamas drąsus, bet kartu apgalvotas charakteris. Veislė buvo pritaikyta ir darbui tankiuose miškuose bei pelkėtose vietovėse. Skirtinguose Vokietijos regionuose medžioklės sąlygos skyrėsi, todėl pradėjo formuotis keli dydžio tipai. Standartiniai taksai buvo naudojami barsukų ir lapių medžioklei, nes jų kūno sudėjimas leido susidurti su stipresniu grobiu. Vėliau atsirado nykštukiniai ir triušiniai taksai, kurie buvo išvesti specialiai triušių medžioklei siauresniuose urvuose. Šie mažesni tipai buvo kuriami kryptingai atrenkant smulkesnius individus iš bendros populiacijos. XIX amžiuje Vokietijoje pradėtas sistemingas taksų veisimas ir kilmės registravimas. Tuo laikotarpiu buvo suformuoti pirmieji oficialūs veislės standartai. Veisėjai siekė išlaikyti medžioklines savybes, bet kartu stabilizuoti išvaizdą ir temperamentą. Taksai pradėjo plisti už Vokietijos ribų ir greitai tapo populiarūs kitose Europos šalyse. Nepaisant augančio populiarumo kaip kompanioniniai šunys, veislė išlaikė stiprų medžioklinį instinktą. Šiandien taksas vis dar laikomas viena aiškiausiai funkcinei paskirčiai išvestų veislių, kurios kūno forma ir charakteris tiesiogiai atspindi jos istorinį tikslą.
Taksas: veislės charakteristika
Dydis: mažas.
Temperamentas: drąsus, žaismingas, ištikimas, sumanus, užsispyręs.
Santykiai su šeima: labai prisirišęs, nori būti dėmesio centre.
Santykiai su vaikais: paprastai draugiškas, bet nemėgsta grubaus elgesio.
Santykiai su kitais gyvūnais: draugiškas, bet gali turėti stiprų grobio instinktą.
Gyvenimo sąlygos: tinkamas tiek butui, tiek namui, svarbu užtikrinti aktyvumą.
Sveikata ir priežiūra
Vidutinė gyvenimo trukmė: 12–16 metų.
Dažniausios sveikatos problemos: stuburo ligos, nutukimas, dantų problemos, kelio girnelės išnirimas.
Priežiūra: trumpaplaukiams – minimalus šukavimas, ilgaplaukiams – reguliarus, šiurkščiaplaukiams – būtinas trimingas.
Seilėjimasis: minimalus.
Hipoalerginis: ne.
Maisto poreikiai: dėl polinkio tukti būtina reguliuoti porcijas.
Dresūra ir aktyvumas
Dresūros sudėtingumas: vidutinis – gali būti užsispyręs, reikia pozityvios motyvacijos.
Fizinis aktyvumas: vidutinis – mėgsta pasivaikščiojimus, bet reikia saugoti stuburą.
Protinė stimuliacija: aukšta – mėgsta uoslės žaidimus ir užduotis.
Lojimas: aukštas – labai budrus ir reaguoja į aplinką.
Kam tinka taksas?
Taksas puikiai tinka žmonėms, kurie ieško nedidelio, bet charakteringo ir drąsaus šuns, galinčio tapti aktyviu kasdieniu kompanionu. Jis gerai jaučiasi tiek bute, tiek name, svarbiausia, kad šeimininkas užtikrintų kasdienius pasivaikščiojimus ir protinį užimtumą, nes nuobodžiaudamas taksas gali tapti užsispyręs ar pernelyg balsingas. Ši veislė ypač patiks tiems, kurie vertina savarankišką, bet prie žmogaus stipriai prisirišusį augintinį, mėgstantį žaidimus ir bendravimą. Tačiau taksas netiks žmonėms, ieškantiems visiškai paklusnaus ar labai ramaus šuns, nes jo medžioklinė prigimtis lemia stiprų charakterį ir poreikį nuosekliai dresūrai. Taip pat svarbu įvertinti stuburo apkrovą, todėl gyvenimas su daug laiptų ar šokinėjimas nuo aukštų paviršių gali būti netinkamas, jei šeimininkas nėra pasiruošęs rūpintis šuns fizine sveikata.
Išvada
Taksas yra veislė, kuri primena, kad tikras charakteris nepriklauso nuo ūgio, nes šiame nedideliame kūne slypi drąsa, atkaklumas ir stiprus savarankiškumas. Jo medžioklinė prigimtis iki šiol jaučiama smalsume, ryžte ir noruose tyrinėti kiekvieną kampą, todėl jis niekada nebūna tik pasyvus stebėtojas. Tinkamai auklėjamas taksas tampa nepaprastai ištikimu šeimos nariu, kuris noriai seka šeimininką iš kambario į kambarį ir vertina artimą ryšį. Nors kartais gali pasirodyti užsispyręs, nuoseklumas ir aiškios taisyklės padeda išugdyti stabilų, pasitikintį savimi šunį. Jo ilgaamžiškumas dažnai džiugina šeimininkus daugelį metų, jei skiriamas dėmesys stuburo apsaugai, svorio kontrolei ir saikingam fiziniam krūviui. Ši veislė puikiai dera prie žmonių, kurie mėgsta aktyvų, bet ne chaotišką gyvenimą ir nori šuns su asmenybe, o ne vien gražia išvaizda. Taksas – tai mažas, bet nepaprastai ryškus kompanionas, gebantis įnešti į namus energijos, budrumo ir nuoširdaus prisirišimo.