Valų springerspanielis – išsamus veislės aprašymas
Įžanga
Valų springerspanielis (Welsh springer spaniel) istorija prasideda Velse, Jungtinėje Karalystėje, ir siekia mažiausiai XVI–XVII amžius, kai Britų salose aktyviai formavosi įvairūs medžiokliniai spanielių tipai. Tuo laikotarpiu medžioklė buvo ne tik pramoga aristokratams, bet ir svarbi maisto gavybos dalis kaimo gyventojams, todėl reikėjo ištvermingų ir patikimų šunų. Velso kalvotose ir drėgnose vietovėse medžiotojai ieškojo šuns, kuris galėtų dirbti tankioje augmenijoje, brūzgynuose ir pelkėtose pievose. Būtent tokiomis sąlygomis pradėjo formuotis raudonai baltas spanielio tipas, vėliau tapęs žinomas kaip valų springerspanielis. Veislė buvo kuriama siekiant išvesti šunį, kuris gebėtų išbaidyti paukščius iš slėptuvių, o po šūvio surasti ir atnešti sumedžiotą grobį. Ankstyvieji valų spanieliai buvo glaudžiai susiję su kitais britų žemyniniais spanieliais, ypač su anglų springerspanieliais ir senaisiais land spaniel tipais. Istoriniai šaltiniai rodo, kad XVIII–XIX amžiuje Velso medžiotojai kryptingai atrinko raudonai baltos spalvos spanielius iš bendrų springerspanielių vadų. Šie šunys buvo kryžminami su vietiniais Velso medžiokliniais spanieliais, siekiant sustiprinti ištvermę ir gebėjimą dirbti sudėtingomis oro sąlygomis. Nors aiškių duomenų apie kitų veislių įtraukimą nėra daug, manoma, kad veislės formavimuisi įtakos turėjo anglų springerspanielis bei kiti britų sausumos spanieliai. Atranka vyko ne pagal išvaizdą, o pagal darbo savybes, nes medžiotojams svarbiausia buvo efektyvumas lauke. Šunys, kurie negalėjo dirbti ilgai ar neturėjo pakankamai stipraus instinkto, nebuvo toliau veisiami. Taip per kelis šimtmečius susiformavo ištvermingas, energingas ir žmogui artimas medžioklinis šuo. XIX amžiuje, kai Jungtinėje Karalystėje pradėtos sistemingai klasifikuoti šunų veislės, valų spanieliai buvo atskirti nuo anglų springerspanielių dėl spalvos ir tam tikrų darbo ypatumų. 1902 metais Jungtinės Karalystės Kennel Club oficialiai pripažino valų springerspanielį kaip atskirą veislę. Tuo metu jau buvo siekiama išlaikyti ne tik tipinę raudonai baltą spalvą, bet ir subalansuotą charakterį. Veislės standartas buvo sudarytas taip, kad prioritetas liktų darbingumui, o ne vien išvaizdai. XX amžiaus pradžioje valų springerspanieliai išliko glaudžiai susiję su Velso medžioklės tradicijomis ir kaimo bendruomenėmis. Jie buvo veisiami taip, kad galėtų dirbti tiek sausumoje, tiek pelkėtose vietovėse, prisitaikydami prie permainingo klimato. Pagrindinis tikslas išliko tas pats – išvesti patikimą, energingą ir artimą žmogui medžioklės partnerį. Skirtingai nei kai kurios kitos spanielių veislės, valų springerspanielis ilgą laiką nebuvo masiškai eksportuojamas, todėl išlaikė gana siaurą ir autentišką tipą. Per šimtmečius kryptinga atranka tarp anglų springerspanielių ir vietinių Velso spanielių linijų suformavo šunį, kuris išsiskiria ne tik spalva, bet ir ramesniu, labiau koncentruotu darbo stiliumi. Taigi valų springerspanielis buvo išvestas Velse nuo ankstyvųjų naujųjų laikų, kryžminant vietinius raudonai baltus spanielius su anglų springerspanieliais ir kitais britų sausumos spanieliais, siekiant sukurti ištvermingą, patikimą ir efektyvų paukščių medžioklės šunį, galintį dirbti sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis.
Valų springerspanielis: veislės charakteristika
Dydis: vidutinis.
Temperamentas: draugiškas, meilus, energingas, protingas, paklusnus.
Santykiai su šeima: labai prisirišęs, mėgsta būti arti šeimos narių, švelnus ir dėmesingas.
Santykiai su vaikais: puikiai sutaria su vaikais, yra švelnus, žaismingas ir kantrus.
Santykiai su kitais gyvūnais: gerai sutaria su šunimis ir augintiniais, jei socializuotas nuo mažens.
Gyvenimo sąlygos: gali gyventi ir bute, jei gauna pakankamai aktyvumo, bet idealiausia – namas su kiemu.
Sveikata ir priežiūra
Vidutinė gyvenimo trukmė: 12–15 metų.
Dažniausios sveikatos problemos: ausų infekcijos, klubo displazija, akių ligos, alergijos.
Priežiūra: kailis reikalauja šukavimo 2–3 kartus per savaitę, ausys turi būti reguliariai valomos.
Seilėjimasis: minimalus.
Hipoalerginis: ne.
Maisto poreikiai: subalansuota mityba vidutinio aktyvumo šuniui, linkęs persivalgyti.
Dresūra ir aktyvumas
Dresūros sudėtingumas: labai lengvas – puikiai reaguoja į pozityvią motyvaciją, greitai mokosi komandų ir triukų.
Fizinis aktyvumas: aukštas – būtini kasdieniai ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas ar aktyvūs žaidimai su šeima.
Protinė stimuliacija: aukšta – mėgsta užduotis, uoslės žaidimus ir intelektinius iššūkius, kurie padeda išlaikyti protinį aktyvumą.
Lojimas: vidutinis – gali loti, kai pastebi neįprastus garsus ar nori atkreipti dėmesį, bet nėra perdėtai triukšmingas.
Kam tinka valų springerspanielis?
Valų springerspanielis geriausiai tinka aktyvioms šeimoms ar pavieniams žmonėms, kurie mėgsta laiką leisti gamtoje ir gali kasdien skirti laiko ilgesniems pasivaikščiojimams. Tai draugiškas, meilus ir paklusnus šuo, todėl dažnai puikiai sutaria su vaikais ir noriai dalyvauja šeimos veiklose. Dėl savo noro bendradarbiauti jis tinka ir pradedantiesiems augintojams, jei šie pasiruošę skirti laiko dresūrai ir bendravimui. Ši veislė gali gyventi tiek mieste, tiek užmiestyje, tačiau jai būtinas pakankamas fizinis krūvis ir protinė veikla. Vis dėlto valų springerspanielis netiks tiems, kurie negali užtikrinti kasdienio aktyvumo ar nenori reguliariai prižiūrėti kailio bei ausų.
Išvada
Valų springerspanielis – tai veislė, kurioje susipina senosios Velso medžioklės tradicijos ir šiuolaikinio šeimos šuns švelnumas, todėl jis vienodai gerai jaučiasi ir laukuose, ir namų svetainėje. Jo energija ir noras bendradarbiauti su žmogumi sukuria ypatingą ryšį, kuris stiprėja per bendras veiklas ir kasdienį bendravimą. Tai šuo, kuris moka džiaugtis judėjimu, bet taip pat vertina ramias akimirkas šalia savo šeimos. Subalansuotas charakteris, žaismingumas ir jautrumas leidžia jam tapti ne tik aktyviu partneriu, bet ir empatišku draugu. Valų springerspanielis geriausiai atsiskleidžia šalia žmonių, kurie nori ne tik augintinio, o tikro, į gyvenimą įsitraukiančio šeimos nario.